Nes kai liūdna, ji savo nagus mėlynai nulakuoja, kad liūdesiui patiktų. Jos kambary visada vanilinėm snaigėm sninga, todėl ji tik į lubas žiūri bedvasiu žvilgsniu ir bando suvokt, kodėl smilkalais taip pakvimpa, kai langą praveria. Cinamono lazdelių ant stalo pridėta, nes jai jos patinka. Ir daug mažų stiklo gabaliukų ant balto meškos kilimo gali rasti, Jie ten, kad primintų kaip praėjusią dieną buteliai dužo, o kartu ir jos gyvenimas. Teko rankas apsirišt, bet ir vėl kraujas persigėrė ir vis parodyt nori, kad žaizdotos jos. Bet ji net nemato, o apie skausmą neverta ir šnekėti, nes vis tiek nieko nejaučia, tik nostalgijos gabaliukus ir vidų deginantį pyktį, tokį, kuris ją karšta padaro. Ir kai verkt ji pradeda, tai kažkur Indijoje masonas prasideda ir tesiasi mėnesius. O kai užsimerkia tai ir vandenynai ramūs pasidaro. Nes kai ji šypsosi, aplinkui oras pragiedrėja ir kituose veiduose atsiranda nuoširdus linksmumas. Tik gaila, kad ji tai daro labai retai. Ji nenori nieko skaudinti, bet jai nepatinka už kitus kentėti, ypač tą skausmą tverti, kurio niekada nebuvo nusipelniusi. Nes ir jai atsibosta būti miela, su ta dirbtine kauke, kurias dažniausiai ir dedasi žmonės, kad pavaidint. Tik skirtumas, kad čia ne teatras, čia gyvenimas.
Kartais ji ir savo mėlyną suknelę užsideda, kuri tau taip patinka, ir laukia kol ateisi. Nesidažo, nes žino, kaip tu to nemėgsti. Bet vis viduje baimė išlieka, ta tokia stipri. Ji skausmo bijo, nes žino, kad nuvylei. Ir nuvilsi dar kartą.
Rodyk draugams
1 Comment
